ISTORIJA

[Maj.Viesulas]

KOMANDOS "UNITY" KONCEPCIJA TREČIA PĖSTININKŲ DIVIZIJA



Trečioji pėstininkų divizija, kitaip žinoma "Marne uolos" vardu, yra Jungtinių Valstijų Armijos pėstininkų divizija, kurios bazė yra Stiuarto forte Džordžijos valstijoje.
Tai yra tiesiogiai JAV Ginkluotųjų pajėgų vadovybei pavaldus dalinys, kuris didžiuojasi narsiai atlikęs savo pareigą I Pasauliniame kare Prancūzijoje ir II Pasauliniame kare Italijoje.
Trečioji pėstininkų divizija buvo pirmasis reguliarus JAV karinis dalinys, įžengęs į Bagdadą 2003 metų invazijos metu bei pirmoji divizija, triskart pabuvojusi Irake.
šiuo metu Trečią pėstininkų diviziją sudaro keturios sustiprintos tankų brigados, viena aviacijos brigada, viena tiekimo ir rezervo brigada ir specialiųjų pajėgų batalionas..
Divizija garsėja kaip daugiausiai sėkmingai atlikusi kovinių užduočių iš visų JAV armijos divizijų.. Šią šlovę ji pelnė didele kaina I karo metais žuvo beveik 35 000 divizijos karių.
Net 51 Trečiosios pėstininkų divizijos karys buvo apdovanotas Garbės medaliu už garbingai atliktą pareigą savo tautai.

I Pasaulinis karas (1914-1918)
Trečioji divizija įsikūrė 1917 m. lapkričio mėn. 21 d. Kemp Gryne, Pietų Karolinos valstijoje. Jungtinės Valstijos kariavo su imperialistine Vokietija ir jos sąjungininkais nuo 1917 m. balandžio mėn. 06 d. Trečiąją diviziją sudarė 4-tasis, 7-tasis, 30-tasis ir 38-asis pėstininkų pulkai, 10-toji, 18-toji ir 76-toji lauko artilerijos bei 6-tasis inžinerijos dalinys, - iš viso 28 000 žmonių. Divizija į Prancūziją atvyko 1918 metų balandžio mėn., prasidėjus paskutiniosioms vokiečių atakoms, kuriomis buvo siekiama užbaigti karą Vokietijos pergale. Iki 1918 metų gegužės mėn. prancūzai buvo atstumti į šalies gilumą. Vokiečiams iki Paryžiaus buvo likę vos 50 mylių. Trečiosios divizijos 7-tasis kulkosvaidininkų batalionas per atsitraukiančią prancūzų kariuomenę prasiveržė į Chateau-Thierry ir sulaikė vokiečius ties Marne upe. Likusioji divizijos dalis pakluso prancūzų kariuomenės vadovybei, kol vėl buvo atstatytas generolo Joseph Dickmanšo vadovavimas divizijai, ir 1918 metų liepos mėn. 15 d. jai teko prisiimti svarbiausią paskutinio vokiečių armijos antpuolio smūgius. Ir nors abejuose divizijos pusėse daliniai buvo priversti trauktis, 30-tojo ir 38-ojo pėstininkų pulkų vyrai išlaikė savo pozicijas prie Marne upės, taip sužlugdydami vokiečių planus užėmus Paryžių laimėti karą. Tokiu būdu ši divizija užsitarnavo ''Marne uolos'' pavadinimą.



II Pasaulinis karas (1941-1945)
1941 metais Trečioji divizija buvo pervadinta į 3-čiąja pėstininkų divizija. Tai vienintelė visuose frontuose su vokiečiais kovojusi divizija II Pasauliniame kare.
Mūšiuose ji praleido 531 dieną. Divizija įsitraukė į karą Fedaloje, Šiaurės Afrikoje, į šiaurę nuo Kasablankos, pirmame amerikiečių kampanijos „Fakelas'' etape, išstumiant nacių armiją iš Afrikos. Iš Maroko divizija buvo perkelta į Tunisą, po to į Siciliją. 1943 metų rugsėjo mėn. 18 d., atvykus į Italiją 3-čioji pėstininkų divizija buvo paskirta vykdyti desantinę operaciją, kad pakeistu beviltiškoje padėtyje atsidūrusią Sąjungininkų kampaniją Italijoje, prie Anzio miesto. Jie Anzyje išsilaipino 1944 metų sausio mėn. 22 d. Hitleris norėjo panaikinti Anzio pakrantėje išlaipinusio desanto placdarmą. Nuo sausio mėn. iki gegužės mėn. vokiečiai rengė atakas, stengdamiesi išvyti sąjungininkus iš pakrantės. Ir šį kartą, kaip ir ties Marne upes I Pasaulinio karo metais, 3-čioji pėstininkų divizija pasižymėjo kaip neįveikiama pasipriešinimo uola. Gegužės mėn. sąjungininkai pralaužė vokiečių gynybos linijas ir 1944 metų birželio mėn. 04 d. pasiekė Romą.
Mūšiuose prie Anzio, 3-čioji pėstininkų divizija sugebėjo sunaikinti tris vokiečiu divizijas. Nacių vadovybė daugiau nebesugebėjo jų atgaivinti taip, kad jos būtų bent minimaliai pajėgios priešintis Sąjungininkų veržimuisi Vokietijoms link. Po mūšių Italijoje, divizija gavo „BALTŲ ir MĖLYNŲ VELNIŲ“ pravardę.
Po Romos užėmimo 1944 metų rugpjūčio mėn., Divizija buvo išlaipinta Pietų Prancūzijoje. Judėdama aukštyn palei Rono upę prisijungė prie kitų amerikiečių dalinių Šiaurės rytų Prancūzijoje ir pasiekė Vokietiją, užgrobdama Hitlerio prieglobstį Berchtesgadeno kalne. Divizija užbaigė karą Zalcburge, Austrijoje, 1945 metų gegužės 06 d.



Korėjos karas (1950-1953)
Kai 1950 metais Šiaurės Korėja įsiveržė į Pietų Korėją kirsdama 38 lygiagretę ir greitai apsiekė Seulą. 3-čioji pėstininkų divizija buvo viena iš dešimties tuo metu veikusių divizijų JAV armijoje. Žmonių trūkumas JAV karinėse pajėgose, divizijai atsiliepė tuo, kad 30-tojo pėstininkų pulko ir 41-oji lauko artilerija kariai buvo perkelti į kitus armijos dalinius. Divizija į Korėją atvyko 1950 metų rugsėjo mėn. ir į karo veiksmus įsitraukė Hamhung-Hungnam regione. 3-čioji pėstininkų divizija papildė Korėjos Respublikos kovotojų ir "Borinqueneers" Į 65-ojo pėstininkų pulko iš Puerto Riko gretas. 1950 metų lapkričio mėn. 23 d. į karą įsitraukė Kinija. Didžiulės kiniečių armijos spaudimas buvo juntamas visame fronte. Sąjungininkai buvo priversti atsitraukti. KLDR armija kontroliavo beveik visą Korėją (95 % pietų Korėjos teritorijos) Nuo 1950 m. lapkričio mėn. 30 d. iki gruodžio mėn. 24 d. 3-čioji pėstininkų divizija įvykdė masyviausią visoje Amerikos karo istorijoje pakrantės placdarmo evakuaciją: 105 000 kareivių, 100 000 pabėgėlių, 17 500 transporto priemonių ir 750 000 tonų krovinių. Iki 1951 metų 3-čiosios pėstininkų divizijos daliniai padėjo susigrąžinti Korėjos sostinę Seulą. Kinams bandant susigrąžinti sostinę, svarbiausius kovos smūgius teko atremti 3-čiosios pėstininkų divizijos sektoriui, ir Marne divizija tapo ''Seulo uola''. Kinai buvo nustumti už 38-osios lygiagretės, o 3-čioji pėstininkų divizija užėmė pozicijas pasienyje, taip vadinamoje „demarkacinėje zonoje“. Karas baigėsi 1953 metų liepos mėn., ir iki 1954 metų spalio mėn. divizija sugrįžo į Beningo fortą Džordžijos valstijoje.



Šaltasis karas (1947-1991)
Nuo 1958 iki 1996 metų 3-čioji pėstininkų divizija buvo dislokuota Vokietijoje kaip pagrindinių gynybinių elementų dalis, sauganti Vakarų Europą nuo Tarybų Sąjungos vadovaujamų Varšuvos pakto šalių galimų antpuolio pavojaus. Tęsiantis ginklavimosi varžyboms, divizija nuolat budriai stebėjo „rytus“.

Persijos įlankos karas (1991)
1990 metų rugpjūčio mėn. 02 d. Irakas įvykdė invaziją į Kuveitą, po ko pagalbos prašymas susilaukė didžiulio kariuomenės ir įrenginių dislokavimo operacijos, žinomos Dykumos skydo pavadinimu. Branduolinis biologinis cheminis žvalgomasis būrys iš 3-čiosios pėstininkų divizijos 92-osios chemijos kompanijos, 3-iosios brigados daliniai ir pagalbiniai daliniai buvo prijungti prie 1-osios šarvuočių divizijos Saudo Arabijoje. 41-osios lauko artilerijos brigados 6-asis batalionas prisijungė prie 210-osios lauko artilerijos iš VII kapralų, kada 1991 metų sausio mėn. 16 d. Irake prasidėjo 100 valandų trukęs šturmas. Karas baigėsi vasario mėn. 28 d. 3-čiosios pėstininkų divizijos 3-ioji brigada sunaikino 105 priešo tankus, 70 priešo šarvuotų asmeninės sudėties transporterių, 92 priešo sunkvežimius, 4 priešo artilerijos vienetus ir suėmė 836 belaisvius.

Operacija „Irako laisvė“ (2003- )
2003 metų kovo mėn. 19 d. prezidentas Bušas įsakė pradėti operaciją, kurios metu irakiečiai turėjo būti išlaisvinti iš tirono valdovo Sadamo Huseino vergijos. Kitą dieną 3-čiosios pėstininkų divizijos (mechanizuotos) elementai pajudėjo link Irako sienos. Balandžio mėn. 03 d. 3-čioji pėstininkų divizija nusileido Sadamo tarptautiniame oro uoste, kuris praėjus dienai jau buvo pavadintas Bagdado tarptautiniu oro uostu. Balandžio mėn. 05 d. 3-čioji pėstininkų divizija pribloškė pasaulį: per televizorių buvo rodomi Bagdado gatves šturmuojantys tankai ir Bradley kovinės mašinos, vykdantys zondavimo akciją, žinomą kaip pirmasis iš dviejų „Griaustinio smūgių“. Antruoju Griaustinio smūgiu 2-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys persikėlė į Bagdado vyriausybės centrą. Sprendimas likti mieste pareikalavo kuro ir kitokių resursų. Divizijos logistikos personalas pabandė iš naujo aprūpinti 2-osios brigados sustiprintą taktinį dalinį priešiškose Bagdado gatvėse, kadangi jie buvo užėmę tvirtą poziciją Tigro upės pakrantėse, primenančią Divizijos istorinę poziciją prie Marne upės I Pasaulinio karo metais. Kuomet 3-čioji pėstininkų divizija išplėtė ir sustiprino Bagdado valdymą, o 1-asis jūrų pėstininkų ekspedicinis dalinys nuslopino irakiečių pasipriešinimą rytinėje miesto dalyje, Irako gyventojų pasipriešinimas subyrėjo. Divizija grįžo į Stiuarto fortą 2003 metų rugpjūčio mėn. ir iki 2004 metų buvo išrinkta pirmąja divizija armijoje su naujos agreguotos sistemos organizacija. 2005 metų sausio mėn. divizija sugrįžo į Iraką ir vadovavo JAV ir koalicijos jėgoms Bagdade. Divizijos 1-oji ir 3-čioji brigados parėmė 42-ąją diviziją šiaurės Irake. Sunkus darbas sukūrė sąlygas užtikrintiems irakiečių rinkimams ir valdžios perdavimui pirmajai demokratiškai išrinktai šalies vyriausybei Irake. Divizija su savo koaliciniais partneriais dalyvavo operacijoje „Irako laisvė III“ ir po metų, 2006 metų sausio mėn., grįžo į Džordžiją.



2006 metais grįžusi į Jungtines Valstijas, Trečioji pėstininkų divizija galutinai persiorganizavo į naują agreguotą pėstininkų divizijų sistemą ir pradėjo ruoštis pakartotiniam dislokavimui į Iraką vykdyti operacijos „Irako laisvė V“. 2007 metų sausį 1-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys išsiskleidė Daugianacionalinėmis pajėgomis Irakas-Vakarai (MNF-W) Anbaro provincijoje, vadovaujamas 1-osios jūrų pėstininkų divizijos. Tai buvo armijoje pirmoji brigada, triskart tarnavusi Irake. Brigados veiksmų zona buvo centriniame Anbare, visų pirma provincijos sostinėje Ramadyje ir jo apylinkėse. Nei viena kita brigada Irake nebuvo atlikusi operacijų tokioje plačioje zonoje. 1-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys įvykdė devynias brigadinio lygio operacijas ir per šešias savaites Ramadį pavertė iš antro negailestingiausio miesto Irake į patį ramiausią; miestas be prievartos išgyveno beveik 300 dienų per Brigados dislokavimą, jai puikiai sutariant su Anbaro Prisikėlimo vietinėmis gentimis, Ramadžio municipaline valdžia ir Irako policija bei armija.

2007 metų kovo mėn. visa divizija, išskyrus 4-ąją brigadą, pasirengė dislokavimui Irake pagal prezidento Bušo sausio mėnesio įsakymą dėl kariuomenės „antplūdžio“. 3-čioji pėstininkų divizija tapo pirmąja pilnai sukomplektuota divizija, tarnavusia Irake tris kartus. Po dislokavimo Pentagonas paskelbė apie Irake budinčių dalinių pamainų pratęsimą nuo dvylikos iki penkiolikos mėnesių. Todėl 3-čiosios pėstininkų divizijos daliniai tarnavo abejose operacijose: ir „Irako laisvė V“ (2007 m.), ir „Irako laisvė VI“ (2008 m.). Balandžio mėn. 04 d. 3-čiosios pėstininkų divizijos štabas pradėjo vadovauti Daugianacionalinėms pajėgoms Irakas-Centras (MNF-C) ir tapo žinomas kaip ypatingos paskirties būrys Marne. Per penkiolika Irake praleistų mėnesių jis vadovavo ne tik 3-čiosios pėstininkų divizijos daliniams, bet ir 2-osios brigados sustiprintam taktiniam daliniui, 10-ajai kalnų divizijai, 4-osios brigados sustiprintam taktiniam daliniui, 25-ajai pėstininkų divizijai, 3-osios brigados sustiprintam taktiniam daliniui, 101-ajai desantinei divizijai ir karinėms pajėgoms iš Gruzijos, El Salvadoro, Kazachstano ir Lietuvos. 3-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys dislokavo MNF-C kovo-balandžio mėnesiais, po jo 2-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys gegužės mėnesį ir galiausiai - 4-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys spalio mėnesį. Jie visi saugojo sritį į pietus nuo Bagdado, tokio dydžio kaip Vakarų Virdžinija, - nuo Tigro upės rytuose iki Eufrato upės vakaruose, žemėje, kadaise buvusioje Al Qaidos ir kitokių maištininkų grupuočių tvirtove. Jie gyveno ir kartu įvykdė daugiau nei tuziną operacijų su susirūpinusiais Irako gyventojais ir kareiviais, - pirmiausiai malšino maištininkus, nesuteikdavo jiems prieglobsčio ir neleisdavo naudotis ankstesniais prieglobsčiais kaip kariuomenės sutelkimo sritimis Bagdado antpuoliams. Užtikrinę saugumą, jie toliau darbavosi, atstatinėdami vyriausybinį ir ekonominį pajėgumą. 1-oji brigada į Stiuarto fortą grįžo 2008 metų balandžio mėn. Gegužės-liepos mėnesiais štabai ir likusios brigados, išskyrus 4-ąją brigada, parvyko į Stiuarto fortą, Beningo fortą ir Hunter armijos aerodromą. 4-oji brigada į Stiuarto fortą grįžo 2008 metų gruodžio mėn.





Šiandien Trečioji pėstininkų divizija ruošiasi naujoms misijoms ir būsimiems dislokavimams. Nuo 2007 m. spalio mėn. 01 d. 1-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys treniruojamas kaip CCMRF dalis - JAV šiaurinių dalinių cheminių, biologinių, radiologinių, branduolinių ir ypatingai sprogių padarinių likvidavimo pajėgos. Jeigu toks įvykis atsitiktų JAV, šis dalinys būtų dislokuotas kaip Gynybos departamento pirminės atsakomosios pajėgos, padedančios civilinės valdžios organams gelbėti gyvybes, užkirsti kelią paskesniems nuostoliams ir suteikti laikiną pagalbą kritiniu gyvenimo momentu. Nuo 2009 metų kovo mėnesio 4-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys pradės reorganizaciją iš sustiprintų šarvuotų ir mechanizuotų pėstininkų dalinių į lengvesnį pėstininkų brigados taktinį dalinį. Proceso metu jis neteks 4-ojo bataliono, 64-ojo šarvuočio, o įgis 3-čiąjį batalioną ir 15-tąjį pėstininkų pulką. 3-čioji pėstininkų divizija irgi rengiasi pasipildyti 5-osios brigados sustiprintu taktiniu daliniu Stiuarto forte. 2009 metų rudenį 3-čiosios pėstininkų divizijos štabas, 2-osios brigados sustiprintas taktinis dalinys ir 3-čiosios brigados sustiprintas taktinis dalinys vėl dislokuosis Irake, - jau ketvirtąjį kartą vykdys misiją toje šalyje, tuo tarpu kiti daliniai gali būti dislokuoti į Afganistaną.

 

2009 informacija